This is a screenshot from a wonderful Korean film makers' Kim Ki-duk film 3-iron (original title Bin-Jip) which I discovered during my studies in South Korea.
Ridiculously, recently I've figured out plenty of similarities related to my 'back in days' written story under the title of Minut - lonesome Japanese boy who loses his mother and consequently is given away to an orphan.
Unfortunately, the whole story lays down only in Lithuanian yet and the future is quite unclear as a muddy pond.
One or another way, I would inevitably recommend watching the film mentioned rather than reading my story which is, in a manner of speaking, quite senseless and also too deep for the age of mine at the time it was written.
Bijok laimingų, jeigu jų yra,nes jiems nereikia
nei dangaus, nei meilės
Minutas
Man lemta buvo vadintis Minutu. Niekada ir neteko suprasti savo tėvų, kodėl jie davė man tokį ilgą ir sudėtingą vardą. Vienos bėdos per jį. Vaikai mokykloje dažnai šaiposi iš manęs ir iš neįprasto vardo. Aš pats dar iki galo nesuvokiu, kaip galima šį vardą ištarti nemikčiojant. Mano mama kitokia nei mano klasiokų mamos. Ji tamsesnė, ir jos akys tokios mėlynos ir tokios didelės (kaip krištoliniai rutuliukai iš vitrinos) ir visai nepanašios į tėčio. Mano tėtis dažnai pyksta ant mamos ir sako, kad jeigu jis nebūtų sutikęs mano mamos, tai dabar galbūt turėtų normalų sūnų. Mūsų pavardė japoniška, bet aš negaliu... Negaliu jos ištarti. Mama sako, kad kada nors išmoksiu kalbėti nemikčiodamas ir mane pamėgs kiti žmonės. Tėčio rudų ir gilių akių žvilgsnio bijau ir stengiuosi išvengti, nors esu jam labai dėkingas už tai, kad persikėlėm gyventi į naują butą ir dabar man nereikia miegoti vienoje lovoje su juo. Aš turiu erdvų kambarį su oro kondicionieriumi. Ten yra didelis langas. Naujasis mūsų butas - labai didelio namo vienuoliktame aukšte ir pro pravirą langą aš kartais klausausi jūros ošimo. Tai ne mano kambario langas. Šis yra tėvų miegamajame. Pro mano langą matosi tik kitų šio nuostabaus Jokohamos kampelio gyventojų langai. Kai pavargę mano tėvai grįžta iš darbo, aš užsidarau savo kambaryje ir ilgai žiūriu pro langą į kitų žmonių gyvenimus. Kartą man paskambino malonaus balso senutė ir paklausė, ar aš nenorėčiau ateiti pas ją ir pasivaišinti ką tik iškeptais sausainiais su ožkos pienu. Aš nepratariau nė žodžio. Senutės balsas iš ragelio pasakė, kad aš turėčiau būti labai vienišas, jeigu ištisas valandas žiūriu pro langą į kitų langus. Mane tai labai išgąsdino. Aš trenkiau visai dar neseniai iš salono parvežtą „Toshiba“ telefoną į kietas keramikines plyteles ir nubėgau į tėvų miegamąjį. Užsirakinau, kritau į lovą ir įsikniaubiau į pagalvę. Jūros ošimas visada mane nuramina ir apsaugo. Atrodo, kad vanduo visai čia pat ir netrukus ims skverbtis pro langą. Jūros aš nebijau. Mama pasakojo, kad mano senelis turėjo jachtą ir, dar gyvendamas Neapolyje, kiekvieną sekmadienio vakarą kartu su senele plaukdavo jūron. Mama sako, kad senelė vien dėl šios kelionės šešias savaitės dienas praleisdavo senelių pensionate. Aš tuo, žinoma, netikiu.
Šiandien mano gimtadienis. Mama virtuvėje ruošia maistą, o tėtis dar negrįžo namo. Mačiau ant stalo didelį tortą. Įsmeigtos buvo šešios žvakutės. Aš tuo negalėjau patikėti: „Nejaugi man dar tik šešeri? Tikriausiai mama apsiriko su žvakučių skaičiumi“. Aš negaliu tai palikti nežinomybėje. Nuo pat gimimo trokštu viską pažinti, suprasti ir patirti tik tam, kad galėčiau padėti silpnesniam už mane.
Kartą vakare, prieš užmiegant, norėjau dar kartą pasiklausyti jūros ošimo ir palinkėti jai saldžių sapnų. Tyliai nuslinkau į virtuvę, susiradau tuščia stiklinę, kuri skleidė aitrų kvapą: tikriausiai tėtis bus gėręs sakę ir pamiršęs išplauti. Jau vien tas aitrus kvapas svaigino galvą. Tamsoje graibstydamas orą ir kartkartėmis atsiremdamas į sienas iš lėto artinausi prie kambario, už kurio durų gyvena jūros ošimas. Tai ne mano tėvų kambarys, šis kambarys priklauso jūrai, ir ji vienintelė ir vienvaldė šeimininkė ten. Tėtis su mama tik eiliniai nuomininkai, kurie sugrįžta į jūros apartamentus tik nakčiai. Atsiklaupiau ant kelių, pridėjau stiklinę prie durų ir priglaudžiau savo ausį prie kieto ir šalto stiklo. Jūros nebuvo. Girdėjosi tik tėvų žodžiai. Tikriausiai jūra jaučia, kam ji yra reikalinga ir dainuoja tik tiems, kurie moka girdėti ją. Mane užplūdo nusivylimas, ir aš jau stojausi eiti, tačiau nugirsti tėčio žodžiai prikaustė mane prie durų. Jis kalbėjo apie naują būtybę, kuri žada ateiti į šį pasaulį. Minėjo ir mane. Jis sakė, kad aš turiu būti pasiruošęs ir laukti tos akimirkos kaip stebuklo. Tėtis sakė, kad aš būsiu kažkuo ypatingu ir labai svarbiu. Turėsiu mokytis ir mokyti.
Mamos aiktelėjimas pažadino mane iš gilių ir šiek tiek slegiančių prisiminimų. Ji įsipjovė į pirštą taip giliai, kad kraujas upeliu tekėjo ant stalo. Ji greit prišoko prie vandens čiaupo, nuplovė kraują ir nubėgo ieškoti tetraciklino ir medicininio pleistro. Žinojau, kad ji bėgs į sandėliuką ieškoti vaistinėlės. Aš turėjau užkirsti... Nežinau, kas man pasidarė. Mano kūnas pradėjo drebėti nelyginant konvulsijų tampomas. Aš įsikibau mamai į kojas ir pradėjau rėkti. Mamai susipynė kojos, ir ji trenkėsi į kietą virtuvės grindinį. Aš kritau drauge su ja. Po penkių minučių mirtinos tylos išgirdau mamos verksmą ir pajutau jos kūno trūkčiojimą. Atsikėliau ir nubėgau į miegamąjį, užsirakinau duris, tačiau jūra tylėjo. Jūra jaučia ir gąsdina. Aš pasislėpiau po kvepiančia antklode. Netrukus grįžo tėtis.
- - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - -- - - - - - - - - - - -
Dabar aš žiūriu pro langą į smėliadėžėje žaidžiančias mergaites. Tai ne mano langas, bet esu įsitikinęs, kad greitai jis taps mano draugu. Tėtis šnekėjo su ilgąja moterim apie kažkokį persileidimą ir apie tai, kad mano mama nuo šiol visada bus su manimi. Dabar aš laukiu jos ateinant pas mane. Diena iš dienos žiūriu pro langą į kitų vaikų gyvenimus. Tėtis mane čia atvežė ir paliko po gimtadienio, bet aš džiaugiuosi, nes kiekvieną sekmadienį jis atvažiuoja ir mes einam valgyti ledų, kuriuos pardavinėja maloni ponia visai netoli nuo tos vietos, kur aš apsistojau. Mes visai kaip senelis su senele.
Besislėpdamas po antklode supratau du dalykus. Pirma – man tikrai daugiau nei šešeri metai. Antra – Minutu pavadintas buvau tikrai ne dėl kilmingo kraujo.
Visa tai užrašiau, nes lig šiol nemoku šnekėti. Jūs turbūt galvojate, kad aš beprotis žudikas ir tikriausiai nesuvokiate, kodėl aš neleidau mamai bėgti į sandėliuką. Sandėliukas priklausė mano draugui, ir niekas neturėjo teisės ten įeiti. Kai tik atsikraustėm į butą, aš padėjau ten sūrį ir laukiau... Senutė, skambinusi telefonu, buvo teisi. Aš buvau per daug vienišas. Jei mama būtų radusi mano draugo buveinę (derėtų priminti, kad mes gyvenom vieuoliktame aukšte, todėl užklydusi pelytė man buvo rytų saulės spindulys apsiniaukusiame siautulingos audros danguje), būtų pasiuntusi jį miriop.
Karolis Arbačiauskas, 2006
