Tikėti lengva.
Daug sunkiau gyventi.
Autentiškas vienetas
Geriama buvo įvairiai ir visur. Tai buvo galima daryti pavieniui ir kompanijose. Žmonės degino jausmų vėliavas stovėdami ir gulėdami lovose, giliai susikaupę ir atviromis širdimis. Chaotiškas veržlumas užvaldė tiek jaunus, tiek ir pagyvenusius. Karo veteranas su protezu vietoj rankos pilstė į stiklines ir bokalus. Sąmoningai gurkšnoti iš stiklelių nebebuvo nei prasmės, nei laiko. Tylus vaikų juokas ir dvokiančių vystyklų kvapas nebekėlė emocijų ir tarsi nuo žmogaus odos atsiskyrę odos gabalėliai nusėdo ant vonios krašto. Liumpenproletarų vaikai kieme mėtėsi žemės grumstais, kurie orą rėždami įvairiomis trajektorijomis kūrė tamsųjį meną. Tai net nebuvo tikras karas – tik apakintųjų karo lauke reabilitacija. Vienas žemės luitas sudrebino lango stiklą , bet bokalai ir stiklinės toliau buvo kilnojami. Jiems nebereikėjo taurių, nebebuvo prasmės į jas ką nors pilti.
Išaušus raudonam revoliucijos rytui, būtinai turi ateiti ir vakaras, nors pati revoliucija ir būtų sėkminga. Todėl miegojo žmonės vienetais ir grupėmis. Miegama buvo ant nešvaraus grindinio įsisupus į neplautus patalus. Kiti tiesiog paklydo (o gal ir atrado). Rytojus lauk išbruko naujus svečius. Maisto ir gėrimų dienos davinys buvo patikėtas karo veteranui su protezu vietoj rankos, kuris ir vėl sinchroniškai pilstė. Gurkšnoti iš stiklelių ir vėl nebebuvo prasmės. Kraują varinėjančiųjų populiacija stipriai krito, nuostoliai neregistruoti. Raudonos akys ieškojo kompanionų (o gal tik aukų). Fronte už lango buvo tylu, o deformuoti žemių sviediniai niekino landšaftus. Negyvas katinas nusirito nuo stogo (ir kaip jis ten atsirado?). Atlikusi tam tikrus reikalus, iš tualeto sugrįžo apkūni moteris, vilkinti smėlio spalvos kimono. Riebi ranka įsikibo į veterano parankę, o apdujusios akys apžiūrinėjo vargšą kailiniuotį.
-Tokia yra gyvenimo harmonija... – sumurmėjo stambioji dama.
-Tikriausiai dirigentas susilažino su rašytoju dėl tam tikrų jūsų sugebėjimų, - šypsodamasis prabilo veteranas ir tie, kurie jau gan laisvai judino žandikaulius, pasileido kvatotis.
-Dėl ko? Dėl manęs? Nieko nesuprantu! Kaip aš galiu būti susijusi su tuo katinu?! – įsižeidė kimono savininkė.
-Ponia, juk tai jūsų katinas. Tas pats, kurį jūs įsigijote prieš keletą metų, - į dviejų subjektų pokalbį įsiterpė elegantiškas siuvėjas.
-Bet juk... Juk jį idiotas suvažinėjo. Jo šuva nuolatos tuštindavosi ant mūsų vejos, o pats senis pervažiavo Pilką... Tai kaip jis čia?... – susigraudino ponia.
-Kvepia sąmokslu ir indų plovikliu, žinoma! – energingai sušuko paslaptingas detektyvas, lįsdamas iš spintelės po kriaukle.
-O kas šitas? – vaikiškai sužiuro pagrindinė šios novelės veikėja (bent jai tuo metu atrodė, kad ji yra pagrindinė) ir paleido plastikinį rankos pakaitalą.
-Inspektorius iš tryliktosios nuovados, dirbantis teisingumo labui ir tautos gerovei. Esu atsakingas už tarprūšinį saugumą, namų apsaugą, naminių gyvūnėlių teises ir teisę į apmokamą šiltą vandenį bei privatumą ir intymumo išsaugojimą, - kaip ilgai mokytąsi dvieilį išpylė prieš bučiuodamas storosios ranką.
-Matote, - toliau greitakalbe filosofavo inspektorius, - taip jau susiklostė, kad tarprūšinius santykius pastaruoju metu pažeidinėja tik žmonės. Gimę buvom pasmerkti konfliktams. Vieni yra priversti kentėti ir slapstytis, antri kankina ir persekioja, o štai treti (tokie kaip aš) siekia iš to pasipelnyti, - gestikuliuodamas aiškino inspektorius iš tryliktosios nuovados.
Bailys, bandydamas pabėgti nuo pasaulio, kurio negali pakeisti, užtraukė ilgas užuolaidas. Jeigu apdujusios akys nemato fronte gulinčio katino, vadinasi, jo ten ir nėra. Aklas proto blaivumas! Karo veteranas netyčia prasitarė niekada nemėgęs karo ir sugraudino keletą klausytojų. Inspektorius ir dama nežinia kur dingo, kažkas užsirūkė. Mažas berniukas sėdėjo kampe ant fotelio ir verkė mirštančios šventės.
Trečią dieną jis atsikėlė ir nusiprausė pridžiuvusį prakaitą. Žengė nusiaubtu grindiniu ir gėdijos ištuštėjusių namo kampų. Peleninėj palikta cigaretė smilko iš lėto, pamažu virsdama gracingu mėlynu dūmeliu, besirangančiu lubų tinko link. Ant kėdės dulkėjo ponios beretė, o televizorius didžiavosi žaliu inspektoriaus kaklaraiščiu. Ant stalų, kėdžių, grindų, spintelių, kriauklėje – visur puvo maistas neplautuose induose. Sunki tyla kaupėsi namuose, ir sulėtinti saulės spinduliai sunkėsi vidun.
-Ho, ho, ho... Džiaugsmingų Šventų Kalėdų ir laimingų Naujų Metų! - polifoniškai sušuko elektroninis klounas, sėdintis kampe ant fotelio.
Viskas, o ypač laikrodžių rodyklės, ėmė suktis. Tai pirmyn, tai atgal... Tai atgal, tai pirmyn... Du šaunūs vyrai atnešė pianiną. Jis išgėrė vitaminų ir, išėmęs baterijas iš klouno, susirangė ant fotelio.
Tą vakarą jis vis dėlto atsikėlė ir įniko plauti indus. Vanduo tekėjo, buvo tylu. Jis buvo vienas ir pamirštas (o gal taip tik pasijuto). Jis įdėjo baterijas atgal į klouną ir toliau plovė indus (o gal tik indų plovikliu šveitė sielą). Įvairaus dydžio lėkštutės ir didelės lėkštės, porceliano puodeliai ir plačiasieniai bokalai, grakščios taurės ir paprastučiai stikliukai, maži dubenėliai ir dideli puodai... Rankų oda tirpo, o indų bokštai sviro nuo aukščio.
Pesimistiški sniego gabalėliai ėmė kristi iš aukščiau. Keturios (o gal ir daugiau) kalėdinės žvakės degė ant palangės. Vėjo įsukti sniego gabalėliai vartėsi vienas per kitą ir braižė stiklą. Girgždantis vežimas su įsiutusiu „žirgu“ lėkė tiesiai į langą. Tamsą skrodė aukštai keldamas kojas ir seilėmis besitaškantis įsiutęs berniukas. Paskui save jis tempė geležines rogutes, prikrautas kažkokios mantos. Tamsoje degė paskui girgždančias roges besivelkanti kibirkščių uodega. Berniuko akys garino grėsmę ir spindėjo nelyginant vilko, besivaikančio atkaklų grobį. Putos vertėsi iš burnos, o kieti batų padai ėmė skelti naujas kibirkštis. Ne žmogus – metalinis garvežys, paliktas dievo valiai. Vienatvės klejonė ir pamestas amžius... Pažeisti tarprūšiniai santykiai? Dar trys metrai ir objektas dega keturiose (o gal ir daugiau) kalėdinėse žvakėse. Pažeme kažkas nusirito (gal tuščias šiukšlių maišas). Putos ėmė virsti iš kriauklės...
Įveikęs dalį indų, dėliojo juos į apdulkėjusias lentynas. Nuovargis smelkėsi į kojas ir rankas, kaktą dengė plonas mažų prakaito lašelių sluoksnis (o gal tik užteršta atmosfera). Už lango pleveno baltos kapituliacijos vėliavos. Pralaimėjimas, kaip ir vakaras, neišvengiamas. Nebėra prasmės gerti dideliais kiekiais, niekas nebevaišina. Prisėdusio poilsiui vieneto galvą parėmė vandens prisisunkusios baltos rankos, akys nebematė...
Basos močiutės pėdos judėjo šaltu namų grindiniu. Ilga pilka suknelė tyliai šnarėjo, o nuo gėlyčių krentančios dulkės paliko šlykštų pėdsaką. Kaulėta ranka braukė pianino dangčiu, o beakis veidas (o gal tik No kaukė) uostė čiobrelius. Giliai susikaupusi kaulėta figūra atsisėdo ant kėdės priešais pianiną ir ėmė skambinti gerai pažįstamą melodiją. Prakilnios ir šokinėjančios natos gramzdina į prisiminimų gilumas. Keletas neigiamų pažymių mokinio dienoraštyje, jokių persekiotojų spintelėse, jokių sužalotų dėdžių, o ir storoji ponia buvo kitokia. Ji mylėjo šunis. Ji pjaudavo žolę, o pavargusi krisdavo į hamaką ir laižydavo ledus. Visuomenės buvo mylima.
Telefoninis skambutis skėlė antausį prisiminimams ir parvedė į namus apgirtusią realybę.
-Klausau! Taip. Viskas seniai sutvarkyta. Ne. Be abejo. Rytoj atvykstu.
Nutrenktas telefonas pasispardė ir nurimo. Sudrėkusios akys dar spėjo pamatyti ore sudegti baigusios senelės suknios klostės atodūsį. Smilkstančios medžiagos tvaikas buvo per kartus, vynas išgaravo, vienas iš dangoraižių neatlaikė amžių naštos. Šukės krauju pasklido po visą virtuvę. Ciklas ir vienatvė plūduriuoja klane. Šukės pjausto kojas, stiklas lange prakaituoja, trys kalėdinės žvakės jau nebedega (o gal tik nebegalioja), tamsoje salsą šoka lanksčios kibirkštys. Iš čiaupo bėga tik rūdys (o gal ir fekalijos), o po šešių valandų jis važiuos į darbą ir apie tai negalvos.
Raudonas signalas, karti cigaretė ir blaivus vėjas, plūstantis pro išmuštą automobilio langą, sukelia simptominį drebulį. Neįgali mergaitė per kelią tempia prie virvės pririštą negyvą Pilką. Pilnas bakas benzino ir užteršta atmosfera – traukinys, kurio paskutinė stotelė- „Vienatvės pragaras“. Tie, kurie nespėja išlipti...
Karolis Arbačiauskas, 2007
No comments:
Post a Comment