Taste of Morocco

'Get back on the track' - how many of people say it every day? What's the chance that today you've also got back on the track? Your moves became more accurate, you calculate faster, you read more carefully, you speak louder... Now it's also time for me to get back on the track and to recollect shattered pieces of Morocco in terms of smell and taste.

It's been a while now since we got into this bizarre activity of travelling to one of North African lands. All the way zig-zaging Morocco with the team of great individuals Migle, Ramune and Justinas:

Easy late and rainy morning breakfast consistent of Orange Juice, 'Mojito Tea' and some unpredictable pancakes.

This is the moment when I will post nothing regarding emotions. Let's talk business. This all is going to be simply about WHAT TO BE EATEN AND WHAT OPTIMALLY NOT in Morocco in terms of my stomach.

While reading you are recommended to listen to this: PUSH ME

Good things come first:

The same flawless tea from the times of breakfast.

 This sort of tea goes with the rooftops and landscapes of mountains.

Justas studying tea and turning himself into habibi.

Rough roads require stopping for a one more tea-break.

When a day comes, a proper lunch is required. Tajine. 

You have to see things from different angles.

Pure example of highly recommended dish - there is a chicken inside.

If I could, I would devote my life for a dine and wine.

Tajine doesn't grow on the trees - you have to prepare it.

Then consumption takes over! Use your right.

Proper dinner ought to be followed by a colorful dessert.

Far deserts are not rich in food.

Everyone has their own coffee-shop where they go not only for a coffee.

Instead of 'Statoil'. Also for a road. 

Your brain starts to demand water.

Where are people - there is coke. 

And McDonalds.

Every show has a backstage.

Even Nordic taste could be satisfied.

There are also things which you don't want to know about:

Not everything what comes from nature ends up in human bodies.

Don't hesitate to enjoy your lives dear fellows and comrades!

Gone photography

Well... Oh well. Life turned into the 'voyage' once more. This time roads of Riga are hit. Many things happened, many issues are still on air. After intense Saturday elections, an ordinary will of time travels took its' own part within my mind. 

Before leaving my homelands, I couldn't avoid one more casual and boring matter of packing things up into the suitcases. This time I was limitless in terms of the available packing space and consequently decided to pick some books up. So I found this one book which I will share my thoughts about right now.

One thing is obvious - the breed of photographers is growing and it's not that difficult to notice that it is not a slight growth. It's cosmic. Everyone pretty much knows at least something about this sort of visual art and is brave enough to speak about it. 

So, the path which I am going on right now is that I found this Soviet Times written manual of a professional pictures taking Koran. I have always been a soft-heart personality and not greedy enough to keep all the tangibles and intangibles to myself. As a beautiful result of this imperfect harmony, I am sharing with you a couple masterpieces according to our grandparents' school of photography.

P.S. In case, you are going to enjoy it, do not underestimate an importance of breathing. Suspended inhaling for longer than a couple of minutes could drop your oxygen levels dangerously leading to permanent brain damage eventually followed by death.  

Portrait of comrade.

Radio lovers.

Future is in your hands.

Pioneer chess-player.

Wood is luxury.

Climbing career stairs.

Our instrumental quintet.

Pioneers summer camping.

P.S.S. I couldn't not to share this movie trailer after two chess playing related pictures: 

    

Minutas iš novelių rinkinio "Žvakės" (Lithuanian)

This is a screenshot from a wonderful Korean film makers' Kim Ki-duk film 3-iron (original title Bin-Jip) which I discovered during my studies in South Korea.

Ridiculously, recently I've figured out plenty of similarities related to my 'back in days' written story under the title of Minut - lonesome Japanese boy who loses his mother and consequently is given away to an orphan.

Unfortunately, the whole story lays down only in Lithuanian yet and the future is quite unclear as a muddy pond. 

One or another way, I would inevitably recommend watching the film mentioned rather than reading my story which is, in a manner of speaking, quite senseless and also too deep for the age of mine at the time it was written. 

 Bijok laimingų, jeigu jų  yra,nes jiems nereikia

nei dangaus, nei meilės 

Minutas

Man lemta buvo vadintis Minutu. Niekada ir neteko suprasti savo tėvų, kodėl jie davė man tokį ilgą ir sudėtingą vardą. Vienos bėdos per jį. Vaikai mokykloje dažnai šaiposi iš manęs ir iš neįprasto vardo. Aš pats dar iki galo nesuvokiu, kaip galima šį vardą ištarti nemikčiojant. Mano mama kitokia nei mano klasiokų mamos. Ji tamsesnė, ir jos akys tokios mėlynos ir tokios didelės (kaip krištoliniai rutuliukai iš vitrinos) ir visai nepanašios į tėčio. Mano tėtis dažnai pyksta ant mamos ir sako, kad jeigu jis nebūtų sutikęs mano mamos, tai dabar galbūt turėtų normalų sūnų. Mūsų pavardė japoniška, bet aš negaliu... Negaliu jos ištarti. Mama sako, kad kada nors išmoksiu kalbėti nemikčiodamas ir mane pamėgs kiti žmonės. Tėčio rudų ir gilių akių žvilgsnio bijau ir stengiuosi išvengti, nors esu jam labai dėkingas už tai, kad persikėlėm gyventi į naują butą ir dabar man nereikia miegoti vienoje lovoje su juo. Aš turiu erdvų kambarį su oro kondicionieriumi. Ten yra didelis langas. Naujasis mūsų butas - labai didelio namo vienuoliktame aukšte ir pro pravirą langą aš kartais klausausi jūros ošimo. Tai ne mano kambario langas. Šis yra tėvų miegamajame. Pro mano langą matosi tik kitų šio nuostabaus Jokohamos kampelio gyventojų langai. Kai pavargę mano tėvai grįžta iš darbo, aš užsidarau savo kambaryje ir ilgai žiūriu pro langą į kitų žmonių gyvenimus. Kartą man paskambino malonaus balso senutė ir paklausė, ar aš nenorėčiau ateiti pas ją ir pasivaišinti ką tik iškeptais sausainiais su ožkos pienu. Aš nepratariau nė žodžio. Senutės balsas iš ragelio pasakė, kad aš turėčiau būti labai vienišas, jeigu ištisas valandas žiūriu pro langą į kitų langus. Mane tai labai išgąsdino. Aš trenkiau visai dar neseniai iš salono parvežtą „Toshiba“ telefoną į kietas keramikines plyteles ir nubėgau į tėvų miegamąjį. Užsirakinau, kritau į lovą ir įsikniaubiau į pagalvę. Jūros ošimas visada mane nuramina ir apsaugo. Atrodo, kad vanduo visai čia pat ir netrukus ims skverbtis pro langą. Jūros aš nebijau. Mama pasakojo, kad mano senelis turėjo jachtą ir, dar gyvendamas Neapolyje, kiekvieną sekmadienio vakarą kartu su senele plaukdavo jūron. Mama sako, kad senelė vien dėl šios kelionės šešias savaitės dienas praleisdavo senelių pensionate. Aš tuo, žinoma, netikiu.

                      Šiandien mano gimtadienis. Mama virtuvėje ruošia maistą, o tėtis dar negrįžo namo. Mačiau ant stalo didelį tortą. Įsmeigtos buvo šešios žvakutės. Aš tuo negalėjau patikėti: „Nejaugi man dar tik šešeri? Tikriausiai mama apsiriko su žvakučių skaičiumi“. Aš negaliu tai palikti nežinomybėje. Nuo pat gimimo trokštu viską pažinti, suprasti ir patirti tik tam, kad galėčiau padėti silpnesniam už mane.

                      Kartą vakare, prieš užmiegant, norėjau dar kartą pasiklausyti jūros ošimo ir palinkėti jai saldžių sapnų. Tyliai nuslinkau į virtuvę, susiradau tuščia stiklinę, kuri skleidė aitrų kvapą: tikriausiai tėtis bus gėręs sakę ir pamiršęs išplauti. Jau vien tas aitrus kvapas svaigino galvą. Tamsoje graibstydamas orą ir kartkartėmis atsiremdamas į sienas iš lėto artinausi prie kambario, už kurio durų gyvena jūros ošimas. Tai ne mano tėvų kambarys, šis kambarys priklauso jūrai, ir ji vienintelė ir vienvaldė šeimininkė ten. Tėtis su mama tik eiliniai nuomininkai, kurie sugrįžta į jūros apartamentus tik nakčiai. Atsiklaupiau ant kelių, pridėjau stiklinę prie durų ir priglaudžiau savo ausį prie kieto ir šalto stiklo. Jūros nebuvo. Girdėjosi tik tėvų žodžiai. Tikriausiai jūra jaučia, kam ji yra reikalinga ir dainuoja tik tiems, kurie moka girdėti ją. Mane užplūdo nusivylimas, ir aš jau stojausi eiti, tačiau nugirsti tėčio žodžiai prikaustė mane prie durų. Jis kalbėjo apie naują būtybę, kuri žada ateiti į šį pasaulį. Minėjo ir mane. Jis sakė, kad aš turiu būti pasiruošęs ir laukti tos akimirkos kaip stebuklo. Tėtis sakė, kad aš būsiu kažkuo ypatingu ir labai svarbiu. Turėsiu mokytis ir mokyti.

                      Mamos aiktelėjimas pažadino mane iš gilių ir šiek tiek slegiančių prisiminimų. Ji įsipjovė į pirštą taip giliai, kad kraujas upeliu tekėjo ant stalo. Ji greit prišoko prie vandens čiaupo, nuplovė kraują ir nubėgo ieškoti tetraciklino ir medicininio pleistro. Žinojau, kad ji bėgs į sandėliuką ieškoti vaistinėlės. Aš turėjau užkirsti... Nežinau, kas man pasidarė. Mano kūnas pradėjo drebėti nelyginant konvulsijų tampomas. Aš įsikibau mamai į kojas ir pradėjau rėkti. Mamai susipynė kojos, ir ji trenkėsi į kietą virtuvės grindinį. Aš kritau drauge su ja. Po penkių minučių mirtinos tylos išgirdau mamos verksmą ir pajutau jos kūno trūkčiojimą. Atsikėliau ir nubėgau į miegamąjį, užsirakinau duris, tačiau jūra tylėjo. Jūra jaučia ir gąsdina. Aš pasislėpiau po kvepiančia antklode. Netrukus grįžo tėtis.

- - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - -- - - - - - - - - - - -  

Dabar aš žiūriu pro langą į smėliadėžėje žaidžiančias mergaites. Tai ne mano langas, bet esu įsitikinęs, kad greitai jis taps mano draugu. Tėtis šnekėjo su ilgąja moterim apie kažkokį persileidimą ir apie tai, kad mano mama nuo šiol visada bus su manimi. Dabar aš laukiu jos ateinant pas mane. Diena iš dienos žiūriu pro langą į kitų vaikų gyvenimus. Tėtis mane čia atvežė ir paliko po gimtadienio, bet aš džiaugiuosi, nes kiekvieną sekmadienį jis atvažiuoja ir mes einam valgyti ledų, kuriuos pardavinėja maloni ponia visai netoli nuo tos vietos, kur aš apsistojau. Mes visai kaip senelis su senele.

                      Besislėpdamas po antklode supratau du dalykus. Pirma – man tikrai daugiau nei šešeri metai. Antra – Minutu pavadintas buvau tikrai ne dėl kilmingo kraujo.

Visa tai užrašiau, nes lig šiol nemoku šnekėti. Jūs turbūt galvojate, kad aš beprotis žudikas ir tikriausiai nesuvokiate, kodėl aš neleidau mamai bėgti į sandėliuką. Sandėliukas priklausė mano draugui, ir niekas neturėjo teisės ten įeiti. Kai tik atsikraustėm į butą, aš padėjau ten sūrį ir laukiau... Senutė, skambinusi telefonu, buvo teisi. Aš buvau per daug vienišas. Jei mama būtų radusi mano draugo buveinę (derėtų priminti, kad mes gyvenom vieuoliktame aukšte, todėl užklydusi pelytė man buvo rytų saulės spindulys apsiniaukusiame siautulingos audros danguje), būtų pasiuntusi jį miriop.

Karolis Arbačiauskas, 2006

Bologna for settlers

While Woody Allen is spending his summer in Italy shooting new film 'The Bop Decameron' and I am postponing my return to the lands of the great Romans, here grow more and more people who are just about to find their ways to Italy and always are hungry for a piece of advice.

This year along P. Cruz Woody also brings J. Eisenberg 

Welly welly well, some time ago I've been settled in Bologna, Italy and I could be useful no more than that.

There are differences on the purposes of your visit, period and your personal characteristic features. All in all, those next some of the advices would be the most of value for an exchange students at Universita di Bologna. While for Johns Hopkins university there might be an absolutely different story.

So what's the plan? First of all, University of Bologna has 5 campuses: Bologna, Cesena, Forli, Ravenna, Rimini and as I got to know one more in Buenos Aires <?>  If you've been selected to any than Bologna campuses you should still try to manage to get to Bologna - city of students and Neptune.

Fontana del Nettuno at the Piazza Maggiore 

Bene, benvenuto in Italia, benvenuto a Bologna!

1st Step - Home

If you have a scarce knowledge of Italian, don't want to spend time on checking the apartments and taking the whole week on decision and furthermore would prefer to live around other students? Then one of the best options might be dormitory which is located around 15 minutes away from the city center, costs not more than 300 euros monthly and is actually a spacious apartments sometimes with huge balconies perfect for late summer's parties. Here's the link for this sort of accommodation.

One of those balcony parties

Other than that options: Google the flat rental offers on the Internet in both English and Italian languages or come to Bologna approximately a week beforehand, take a cheap hostel and contact the advertisers from the streets in Bologna (majority of them are at Via Zamboni) - recommended for at least skilled Italian speakers.

Ads for accommodation rentals in Via Zamboni, Bologna

2nd Step - Transportation

Public transport (mainly buses) - Info. (for students monthly it comes to around 24 euros)

Taxi (not that expensive comparatively to Western Europe)

And my favorite - bicycles. 

There are few ways to get a bicycle:

1. Buy a new one (cost could reach 300 euros)

2. Re-buy from ex-student (around 20-30 euros but you need to know people in advance)

3. Buy it from the auction (0-30 euros but you need to follow the time of the auction and sometimes be a clown)

4. Buy it from stolen bikes dealers at Via Zamboni (it's fixed cost - 20 euros but you will have to invest next 20 for the huge chain that no-one would steal it again)

5. Steal it (requires skills and particular conditions of childhood).

My first introduction to a Fixie bike

Any way you choose, have in mind, that in Italy there's always Guardia di Finanza which any time could ask you to prove any of your purchases - for instance, a bike. More likely it would never happen but each and  every of us are responsible of the actions we take. 

  They are more real than God

Basically that's it. There's a place to live at and there's an instrument to get around with. Keeping yourself alive and dizzy those are the refinements which come with time and age. 

And yet there are so many things about Bologna left behind which will eventually be disclosed in later posts or answered personally. Buona Fortuna! 

Baraka

This is perhaps the least random stuff I ever posted. I've seen this wonderful film 'Baraka' (1992 y. by Ron Frickie). Baraka means blessing by multiple languages. Film doesn't cover any of narrative storyline and from the very beginning might appear cranky to focus on. However, evolving harmony and directors' deep understanding of photography unleashes the great masterpiece simultaneously covering beauty of the nature and significance of the culture.

Here are some introductory snapshots from 'Baraka'. I ought to comment just a couple of them simply because I am not intellectually and culturally sufficient yet on sharing my opinion on the rest of the film. 

During the timeline of the movie there're no particular references of what exactly is happening, why it's so and where it's about. Consequently, the huge amount of existent knowledge is required. 

Some indigenous man at Temple

Israel 

 Unknown for me

Galapagos Islands

 Technology

Madness of the time

Ride in Cambodia

Workers in USA

India

India. Funeral

The movie was filmed at 152 locations in 24 countries: Argentina, Australia, Brazil, Cambodia, China, Ecuador, Egypt, France, Hong Kong, India, Indonesia, Iran, Italy, Israel, Japan, Kenya, Kuwait, Nepal, Poland, Saudi Arabia, Tanzania, Thailand, Turkey and the United States.

P.S. From my point of view, the place called Tuol Sleng (means 'Hill of the Poisonous Trees') Genocide Museum located in Phnom Penh, Cambodia, which is also shown in the film, is the most depressive place on the Planet. It's an actual high school turned into the torturing prison run by Khmer Rouge in between 1975 and 1979. I still remember the graffiti painting from one of the cells: 'Life is what we make it'. But was it for them?